Išlaukos periodas, kas jį gali nulemti?

Visiems veterinariniams vaistiniams produktams, kurie skirti produkcijos gyvūnams, yra numatytas išlaukos periodas. Vis dėlto tai yra labiau patarimas nei griežtas laikotarpis, nuo kurio neįmanoma nukrypti. Todėl naudinga išsiaiškinti, kas gali nulemti išlaukos nuokrypius. Taip pat, pateiksime porą pavyzdžių, kurie paaiškins, kodėl praktikoje svarbu turėti supratimą apie išlaukos periodą.

Kas yra išlaukos periodas?

Išlauka yra laikotarpis, kuris turi praeiti nutraukus gydymą, kad būtų išvengta vaistų likučių gyvūniniuose produktuose. Svarbu, kad jie neviršytų maksimaliai leistinos vaistų likučių ribos (angl. Maximum Residue Limit (MRL)).

Rekomenduojama išlauka yra nustatoma pagal veterinarinio vaisto naudojimą, atsižvelgiant į vaistui registracijos metu nustatytas normas ir vaisto reakcijas sveiko gyvūno organizme.  Rekomenduojama išlauka yra minimali. Veterinarai paskirdami vaistą atitinkamai gali nurodyti prailginti jo išlaukos periodą, jei tai yra būtina.

Kurie veiksniai turi įtakos išlaukos periodui?

Yra keletas veiksnių, kurie gali nulemti išlaukos periodą.

Ligos

Tam tikros ligos gali sulėtinti vaisto eliminacijos rodiklį. Šiuo atveju rizikos veiksniams priskiriamos kepenų ir inkstų ligos. Jos gali pavėlinti eliminaciją, taip prailgindamos išlaukos periodą.

Vaistų deriniai

Veterinarinių vaistų  farmakokinetiką gali nulemti ir prieš tai gyvūnui skirti vaistai, taip pat ir vaistų deriniai arba vėliau paskirti preparatai. Vaisto eliminacija dažniausia pailgėja tada, kai tuo pačiu metu skirtų vaistų pasišalinimas vyksta tuo pačiu keliu.

Gydymo pakartojimas

Kai gydymas yra kartojamas staiga arba pratęsiamas iškart po pirmojo gydymo trukmės, veikliosios vaisto medžiagos gali susikaupti organizme.

Geriamojo vandens parūgštinimas

Geriamojo vandens rūgštinimas yra taikomas norint pagerinti vaisto tirpumą ir stabilumą. Tačiau tai taip pat gali padidinti biologinį vaisto įsisavinimą taip prailginant išlaukos periodą. Tuomet, kai veterinarinis produktas savo sudėtyje jau turi citrinų ar kitos rūgšties, už išlaukos periodo nustatymus yra atsakingas vaisto gamintojas.

Geriamo vandens sistemų užterštumas

Vaistų likučiai gali prilipti prie teršalų geriamo vandens sistemose. Kai po gydymo yra į sistemas paleidžiamos rūgštys, šie likučiai gali ištirpti. Tai reiškia, kad gyvūnai gali gauti vaisto veikliųjų medžiagų net ir nutraukus gydymą.

Nevisiškai ištuštintos vandens talpos

Kai fermoje yra naudojamos vandens talpos, yra svarbu kad jos būtų visiškai išvalytos prieš vėl paleidžiant vandenį. Tai apsaugo nuo produkto ištirpinimo kartu su švariu vandeniu ir vaisto tiekimo gyvūnams ilgą laiką.

Kaskados principas ir vaistų naudojimas neatsižvelgiant į nurodymus etiketėje (angl. off label use)

Kai pagal kaskada įdiegti veterinariniai vaistiniai produktai yra naudojami gyvūnų, nenurodytų vaisto registracijoje, gydymui, yra privaloma išlaikyti nors 7 dienų išlauką pienui ir kiaušiniams ir 28 dienų mėsai. Kai veterinariniai gydomieji preparatai yra naudojami skirtingai indikacijai, tačiau registracijoje nurodytoms gyvūnų rūšims, oficialiai nėra reikalaujama laikytis kitokių išlaukos periodų. Tačiau skirtinga indikacija gali įtakoti išlaukos periodą pakeičiant vaisto eliminacijos rodiklius. Tokiais atvejais rekomenduojama prailginti išlaukos periodą.

Veterinariniai produktai turėtų būti skiriami pagal vaisto charakteristikas. Kai reikia koreguoti veterinarinio vaisto dozę ar reikia jį suduoti skirtingu nei nurodyta metodu pagal Geros Veterinarinės Praktikos reikalavimu, gali tekti nukrypti nuo vaisto registracijos metu nustatytų nurodymų. Šiais atvejais taip pat gali tekti nustatyti kitą išlaukos periodą. Tai reikėtų atlikti remiantis tyrimais, kuriais buvo nustatyta vaisto farmakokinetika (atitinkamai – indikacijos ir dozės poveikis).

Praktiniai pavyzdžiai

Žemiau galite rasti du pavyzdžius, kurie apibūdina išlaukos reikšmę kasdienėje praktikoje.

Geriamojo vandens rūgštinimas

Rūgštys dažnai yra skiriamos veterinarinių vaistų tirpumo ir stabilumo savybių pagerinimui, pvz. doksiciklinui. Dopharmos Doxylin® 50% WSP sudėtyje jau yra citrinų rūgšties, todėl, esant normalioms sąlygoms, papildomai rūgšties dėti nebereikia. Tačiau, kai yra naudojami kiti doksiciklino produktai, dažniausiai yra būtina naudoti citrinos rūgštį papildomai kaip vandens pH korektorių.

Kai kurios rūgštys yra naudojamos praktikoje ir vienos, kaip pvz. vitaminas C.

Ruošiant pradinį tirpalą su citrinos rūgštimi ar naudojant rūgštį atskirai – gali prailgėti išlaukos periodas. Kai rūgštys yra naudojamos kartu su antibiotikais, biologinis antibiotiko įsisavinimas gali pailgėti. Kai rūgštys yra naudojamos po gydymo antibiotikais, jos gali ištirpinti vandens sistemose užsilikusius vaistų likučius. To pasekoje gyvūnai vėl turės sąlytį su vaistu. Vaistų likučiai priklauso nuo jų kiekio geriamąjame vandenyje ir nuo iki skerdiminio periodo.

Belzilpenicilinai ir Delvotest

Kai benzilpenicilino likučių piene nustatymui yra naudojamas Delvotest‘as, kartais yra aptinkami vaistų likučiai nepaisant, kad būdavo laikomasi išlaukos rekomendacijų. Tai gali būti paaiškinama klaidingais teigiamais rezultatais. Žemiau pateikiami trys veiksniai, kurie lemia klaidingus rezultatus naudojant Delvotest.

Aptikimo lygis

Benzilpenicilinui maksimalus leistinas likučių kiekis piene yra 4 μg/kg (4 ppb (angl. ppb – dalelių vienetų milijarde.). Delvotest aptikimo lygmuo yra žemiau šios ribos. Benzilpenicilinas Delvotest‘u gali būti aptinkamas net ir 1 ppb lygmenyje, kas sudaro tik vieną ketvirtadalį DLK (didžiausio leistino kiekio).

Geriamo vandens užterštumas

Dopharma laboratorijos tyrimų mokslininkai įrodė, kad Delvotest‘as parodė likučius net ir tuose mėginiuose, kuriuose visai nebuvo antibiotikų. Šie klaidingi rezultatai buvo nulemti užterštumo. Nepaisant visų atsargumo priemonių (naujų medžiagų naudojimas, švari darbo aplinka, t.t.), užterštumas lėmė klaidingai teigiamus rezultatus. Tai įvyko net laboratorinėmis sąlygomis. Todėl galima daryti išvadą, kad Delvotest yra labai jautrus užterštumui.

Natūralūs inhibitoriai

Delvotest‘o aprašyme teigiama, kad piene natūraliai yra keletas inhibitorių, tokių kaip laktoferinas ir lizocimas. Šios molekulės taip pat gali nulemti klaidingai teigiamus testo rezultatus.

Tai, kad Delvotest‘as būtų jautrus piene likusiems dezinfekavimo priemonių likučiams. Viena iš tokių priemonių, naudojamų tešmens dezinfekcijai po melžimo, buvo tirta ir mūsų laboratorijoje.

Delvotest‘o veikimo principas yra paremtas kokybiniais rodikliais, todėl yra neįmanoma tiksliai pateikti kiekybinius benzilpenicilino likučių piene įvertinimus,  siekiant nustatyti, ar tai viršija DLK normas. Delvotest‘as yra ypatingai jautrus testas, todėl jį atliekant, turėtų būti imamasi visų įmanomų priemonių, kad mėginiai būtų apsaugoti nuo išorinio užterštumo.

Kai Delvotest‘as parodo teigiamą rezultatą, rekomenduojama atlikti pakartotinį patvirtinamąjį testą. Pienas gali būti pakaitintas (keletą minučių 80˚C temperatūroje) siekiant neutralizuoti visus įmanomus teršalus. Tiriamasis pienas taip pat gali būti sumaišomas su pienu iš bendros talpos (santykiu 1:3) sumažinant testo jautrumą DLK normoms.

Delvotest‘as yra vienas dažniausiai naudojamų testų, bet rinkoje taip pat yra ir daugiau panašių testų. Dopharma neatliko tyrimų su kitais testais. Tačiau, atkreipiant dėmesį į kai kurių kitų testų charakteristikas, galima tikėtis panašių problemų kaip ir su Delvotest. Daugumos testų jautrumas yra žemiau DLK ribų, o tai reiškia, kad galite tikėtis teigiamų testo rezultatų, nepaisant, kad antibiotiko likučiai yra žemiau DLK.

Literatūros šaltiniai

  • Huyghebaert, A. (2006), Advies 42-2006 (Wetenschappelijk Comité van het Federaal Agentschap voor de Veiligheid van de Voedselketen, Brussel).
  • Dutch legislation: Wet dieren, Besluit diergeneesmiddelen en Regeling diergeneesmiddelen.
  • European legislation: Directive 2001/82 and Regulation EEG nr 37/2010.
  • Reference picture: Different kinds of meat, eggs and two bottles of milk — Image by ©Imagemore Co., Ltd./Corbis